Stuburo osteochondrozė yra lėtinė liga, kurios metu slankstelių ir tarpslankstelinių diskų, esančių tarp jų, degeneracinių pakitimų. Priklausomai nuo stuburo pažeidimo vietos, išskiriama: gimdos kaklelio osteochondrozė, krūtinės ląstos osteochondrozė ir juosmens osteochondrozė. Norint diagnozuoti stuburo osteochondrozę, būtina atlikti rentgenogramą, o esant jos komplikacijoms (pavyzdžiui, disko išvaržą), stuburo MRT. Gydant stuburo osteochondrozę, kartu su vaistiniais metodais plačiai taikoma refleksologija, masažas, manualinė terapija, fizioterapija ir kineziterapija.
Etiologija ir patogenezė
Vienaip ar kitaip stuburo osteochondrozė išsivysto visiems senyvo amžiaus žmonėms ir yra vienas iš organizmo senėjimo procesų. Anksčiau ar vėliau tarpslanksteliniame diske atsiranda atrofinių pakitimų, tačiau traumos, ligos, įvairios stuburo perkrovos prisideda prie ankstyvesnės osteochondrozės pradžios. Dažniausiai pasitaikanti kaklo stuburo osteochondrozė ir juosmens stuburo osteochondrozė.
Sukurta apie 10 osteochondrozės teorijų: kraujagyslinė, hormoninė, mechaninė, paveldima, infekcinė-alerginė ir kt. Tačiau nė vienas iš jų nepateikia išsamaus stuburo pokyčių paaiškinimo; veikiau jie vienas kitą papildo.
Manoma, kad pagrindinis osteochondrozės atsiradimo veiksnys yra nuolatinis stuburo judesio segmento, susidedančio iš dviejų gretimų slankstelių, perkrova. Tokia perkrova gali atsirasti dėl motorinio stereotipo – laikysenos, individualaus sėdėjimo ir ėjimo būdo. Netinkama laikysena, sėdėjimas netaisyklingoje padėtyje, vaikščiojimas nelygiu stuburu sukelia papildomą įtampą stuburo diskams, raiščiams ir raumenims. Procesas gali pasunkėti dėl stuburo struktūrinių ypatumų ir nepakankamo jo audinių trofizmo, kurį sukelia paveldimi veiksniai. Dažniausiai struktūriniai defektai atsiranda kaklo stuburo dalyje ir sukelia kraujagyslių sutrikimus bei ankstyvą kaklo stuburo osteochondrozės požymių atsiradimą.
Juosmens srities osteochondrozės atsiradimas dažnai siejamas su jos perkrova lenkiant ir keliant sunkius daiktus. Sveikas tarpslankstelinis diskas gali atlaikyti dideles apkrovas dėl pulpos branduolio, esančio jo centre, hidrofiliškumo. Šerdyje yra daug vandens, o skysčiai yra mažai suspausti. Sveiko tarpslankstelinio disko plyšimas gali atsirasti esant didesnei nei 500 kg suspaudimo jėgai, o dėl osteochondrozės pakitęs diskas plyšta esant 200 kg suspaudimo jėgai. 200 kg apkrovą patiria 70 kg sveriančio žmogaus juosmeninė stuburo dalis, kai jis išlaiko 15 kg apkrovą kūno palenkimo padėtyje į priekį 200. Tokį didelį spaudimą lemia nedidelis pulpos branduolio dydis. Kai polinkis padidės iki 700, tarpslankstelinių diskų apkrova bus 489 kg. Todėl dažnai pirmieji klinikiniai stuburo juosmeninės dalies osteochondrozės pasireiškimai atsiranda keliant sunkius daiktus, atliekant namų ruošos darbus, ravėjant sode ir pan.
Disko pluoštinio žiedo jungiamojo audinio, briauninių sąnarių raiščių ir kapsulių sunaikinimas sukelia imuninės sistemos reakciją ir aseptinio uždegimo vystymąsi su fasetinių sąnarių ir aplinkinių audinių patinimu. Dėl slankstelių kūnų poslinkio įtempia facetinių sąnarių kapsulės, pakitęs tarpslankstelinis diskas nebe taip tvirtai sutvirtina gretimų slankstelių kūnus. Susidaro stuburo segmento nestabilumas. Dėl nestabilumo, išsivysčius radikuliniam sindromui, gali suspausti stuburo nervo šaknis. Sergant kaklo stuburo osteochondroze, tai dažnai pasitaiko sukant galvą, o sergant juosmeninės stuburo dalies osteochondroze – kūno lenkimo metu. Galima suformuoti funkcinį stuburo judesio segmento bloką. Ją sukelia kompensacinis stuburo raumenų susitraukimas.
Disko išvarža atsiranda, kai diskas paslysta atgal, plyšdamas užpakalinis išilginis raištis ir išsikišusi disko dalis į stuburo kanalą. Jei tuo pačiu metu disko šerdis įspaudžiama į stuburo kanalą, tokia išvarža vadinama plyšusia. Skausmo stiprumas ir trukmė esant tokiai išvaržai yra daug didesni nei su neplyšusia išvarža. Disko išvarža gali sukelti radikulinį sindromą arba nugaros smegenų suspaudimą.
Sergant osteochondroze, kaulinis audinys auga formuojantis osteofitams – kaulų ataugoms ant slankstelių kūnų ir procesų. Osteofitai taip pat gali sukelti nugaros smegenų suspaudimą arba sukelti radikulinio sindromo vystymąsi.
Stuburo osteochondrozės simptomai
Pagrindinis stuburo osteochondrozės simptomas yra skausmas. Skausmas gali būti ūmus ir labai stiprus; jis sustiprėja nuo menkiausio judesio paveiktame segmente ir todėl priverčia pacientą užimti priverstinę padėtį. Taigi, sergant kaklo stuburo osteochondroze, pacientas laiko galvą mažiausiai skausmingoje padėtyje ir negali jos pasukti, sergant krūtinės ląstos osteochondroze, skausmas sustiprėja net giliai kvėpuojant, o sergant juosmeninės stuburo dalies osteochondroze pacientui sunku sėdėti, atsistoti ir vaikščioti. Šis skausmo sindromas būdingas stuburo nervo šaknelės suspaudimui.
Maždaug 80% atvejų pastebimas nuolatinio pobūdžio ir vidutinio intensyvumo nuobodus skausmas. Tokiais atvejais apžiūros metu gydytojas turi atskirti stuburo osteochondrozės pasireiškimus nuo nugaros raumenų miozito. Nuobodų skausmą sergant osteochondroze sukelia per didelė raumenų, laikančių paveiktą stuburo judesio segmentą, įtampa, uždegiminiai pokyčiai arba didelis tarpslankstelinio disko tempimas. Pacientams, sergantiems tokiu skausmo sindromu, nėra priverstinės padėties, tačiau yra judesių ir fizinio aktyvumo apribojimas. Sergantieji kaklo stuburo osteochondroze vengia staigių galvos posūkių ir pakreipimų, juosmeninės stuburo dalies osteochondroze – sėdėti ir atsistoti lėtai, nelenkti kūno.
Stuburo osteochondrozės komplikacijos
Osteochondrozės komplikacijos yra susijusios su tarpslankstelinio disko išvarža. Tai nugaros smegenų suspaudimas, kuriam būdingas tirpimas, tam tikrų galūnių raumenų grupių silpnumas (priklausomai nuo suspaudimo lygio), sukeliantis parezę, raumenų atrofiją, sausgyslių refleksų pokyčius, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimus. Tarpslankstelinė išvarža gali sukelti nugaros smegenis aprūpinančios arterijos suspaudimą, išeminių zonų susidarymą (stuburo smegenų infarktas) su nervinių ląstelių mirtimi. Tai pasireiškia neurologinio deficito atsiradimu (judesių sutrikimai, jautrumo praradimas, trofiniai sutrikimai), atitinkančiu išemijos lygį ir paplitimą.
Stuburo osteochondrozės diagnozė
Stuburo osteochondrozės diagnozę atlieka neurologas arba vertebrologas. Pradiniame etape stuburo rentgeno spinduliai daromi 2 projekcijomis. Jei reikia, jie gali nufotografuoti atskirą stuburo segmentą ir filmuoti papildomose projekcijose. Tarpslankstelinei išvaržai diagnozuoti, nugaros smegenų būklei įvertinti ir osteochondrozės komplikacijoms nustatyti naudojamas magnetinio rezonanso tyrimas (stuburo MRT). MRT vaidina svarbų vaidmenį diferencinėje osteochondrozės ir kitų stuburo ligų diagnostikoje: tuberkuliozinio spondilito, osteomielito, navikų, ankilozinio spondilito, reumato, infekcinių pakitimų. Kartais komplikuotos kaklo stuburo osteochondrozės atvejais būtina atmesti siringomieliją. Kai kuriais atvejais, jei MRT neįmanoma, nurodoma mielografija.
Naudojant diskografiją, galimas tikslinis pažeisto tarpslankstelinio disko tyrimas. Elektrofiziologiniai tyrimai naudojami nervų takų pažeidimo mastui ir lokalizacijai nustatyti bei jų atsigavimo procesui terapijos metu stebėti.
Stuburo osteochondrozės gydymas
Ūminiu laikotarpiu nurodomas poilsis paveiktame stuburo judesio segmente. Šiuo tikslu sergant stuburo kaklinės dalies osteochondroze taikoma fiksacija Šanto apykaklės pagalba, o juosmeninės stuburo dalies osteochondrozei – lovos režimas. Fiksuoti reikia ir sergant kaklo stuburo osteochondroze su stuburo segmento nestabilumu.
Osteochondrozės medikamentų terapijoje naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU): diklofenakas, nimesulidas, lornoksikamas, meloksikamas. Esant stipriam skausmui, skiriami analgetikai, pavyzdžiui, centrinio poveikio analgetikas flupirtinas. Raumenų įtampai malšinti naudojami raumenų relaksantai – tolperizonas, tizanidinas. Kai kuriais atvejais patartina skirti vaistus nuo traukulių – karbamazepino, gabapentino; antidepresantai, tarp kurių pirmenybė teikiama serotonino reabsorbcijos inhibitoriams (sertralinui, paroksetinui).
Jei atsiranda radikulinis sindromas, pacientui skiriamas stacionarinis gydymas. Galimas vietinis gliukokortikoidų skyrimas, gydymas nuo edemos ir traukos naudojimas. Gydant osteochondrozę plačiai taikoma fizioterapija, refleksologija, masažas, kineziterapija. Taikant manualinę terapiją reikia griežtai laikytis jos įgyvendinimo technikos ir ypatingos priežiūros gydant kaklo stuburo osteochondrozę.
Stuburo operacijos pirmiausia skiriamos esant dideliam nugaros smegenų suspaudimui. Tai apima disko išvaržos pašalinimą ir stuburo kanalo dekompresiją. Galima atlikti mikrodiskektomiją, disko rekonstrukciją lazeriu, pažeisto disko keitimą implantu, stuburo segmento stabilizavimą.